vienastoks

Antrą savaitę dirbu su „Windows 7“ ir „Chrome“ naršykle. Skausmingai pasiilgau „Reader“ mygtuko „Safari“ adreso juostelėje. Nors jis nėra pats patogiausias būdas atsikratyti reklamos ir kitų tinklalapio šiukšlių, jau įpratau viską atidaryti dviem pelės spustelėjimais: pirmuoju spaudžiu nuorodą, antruoju – „Reader“ mygtuką, vos pradėjus krautis tinklalapio turiniui.

Jei tokį skaitymą derini su „Instapaper“ (ar „Readability“) bei naršyklės priedu „Adblock“, tuomet bendroji gyvenimo kokybė pagerėja kokiais 20%. Tik kyla klausimas, kodėl apskritai reikia tiek daug įrankių apsiginti nuo šiukšlių svetainėse? Kodėl koks nors studentas laisvalaikiu nesukala (tegu iš pradžių ir labai netobulos) naršyklės, kuri apskritai „nevalgo“ reklamos, ignoruoja šonines skiltis ir visokius soc. mygtukus? Juk nuo nulio nereikia pradėti: yra atviro kodo platformos, netgi filtrų kodas yra laisvai prieinamas. Jei naujos naršyklės kūrimas atrodo labai didelis projektas, tai pasitenkinčiau nedideliu „hack’u“, kuris automatiškai įjungtų „Reader“ režimą kiekvienam kraunamam tinklalapiui.

Nors šiaip tik laiko klausimas, kada tokių įrankių atsiras. „The future is, one way or another, readable“. Kodėl? Todėl, kad žiniatinklis virto sąvartynu. Saviapgaule mintantys reklamos užsakovai ir jiems pataikaujantys skaičiukus „patiuninantys“ reklamos specialistai anksčiau arba vėliau turės pripažinti, kad tai neveikia. Jau dabar reklamos paspaudimų santykis beveik tobulai atitinka netyčinių atsirėmimų alkūne į klaviatūrą skaičių. Reklamos plotas nuolat didinamas tik tam, kad būtų surenkama daugiau tų netyčinių paspaudimų. Dizaineriai griebiasi už galvos: „Tai, ką dabar turime, yra šlykščiausia reklama per visą medijų istoriją“. Lankymasis populiariose naujienų svetainėse iš esmės nesiskiria nuo nardymo po šiukšlių konteinerius – toks pats chaosas, toks pats negeras kvapas.

Kai apie tai pasikalbi su interneto reklamos žmonėmis, tai neretai išgirsti itin ciniškų pasakymų: „kol yra durnių…“ arba „žmonės dar nemoka naudotis AdBlock, tai kodėl tuo nepasinaudojus?“ arba „šuo ir kariamas pripranta“. Dar būna „jei nori skaityti nemokamai…“ arba „džiaukis, kad ne po sakinį į puslapį deda…“ (čia apie tuos, kas dirbtinai skaido tekstus į puslapius, kad prasuktų reklamos skaitiklį kuo dažniau).

Rinkoje pasiekta nirvana – kadangi reklamos efektyvumas visiškai priartėjo prie nulio, tai galima dirbti praktiškai be atsakomybės: Kam ieškoti tinkamos auditorijos, jei ji nemato? Kam stengtis kūrybiškai pateikti, jei niekas neįvertina? Kam analizuoti, jei skaičiai atsitiktiniai? Galima būtų kurti „anti-agentūrą“: už kuklų mėnesinį mokestį nededame jūsų reklamos į interneto svetaines. Apklausos parodys, kad sumažėjo susierzinusių, o produkto žinomumas nepakito.

Šiaip man negaila, kad žmonės uždirba iš to masinio interneto šiukšlinimo. Verslas tai verslas. Miestas dega, bet kažkas gi pasišildo rankas…

Aš pats beveik visada nuo reklamos apsiginu – ne asmeninis čia skundas. Gal labiau perspėjimas, kad besaikio siautulio laikai gali netrukus baigtis. Žmonės, kurie sako, kad ateina „švaraus skaitymo laikas“ yra programuotojai ir dizaineriai. Žmonės su įrankiais. Nenustebsiu, jei kitais metais švaraus skaitymo įrankiai taps ir agresyvesni, ir populiaresni. Kažkas nepatingės atskelti „Chromium“ ar „Webkit“ atšaką su maksimaliu filtru. Nebaisu? Prisiminkime, dėl ko kadaise išpopuliarėjo „Google“. Dėl švaros.