Ten kamerinėje aplinkoje vyks minikonferencija „Atviros informacijos kaina“. Adresas – Gedimino pr. 30, pradžia – 11 val. Patarčiau apsilankyti.

Kodėl? Nenorėčiau išduoti viso smagumo, tačiau turėtų pakakti to, kad labai retai kuriuose vyriausybės rūmuose atvirai ir drąsiai kalbama apie atviro kodo privalumus valstybės įmonėms ir organizacijoms, apie atvirus duomenų mainus ir viešą jų prieigą, kritikuojama intelektinės nuosavybės teisėkūra, apribojimai informacijos mainams ir netgi patentų praktika.

Jei turite laisvo laiko ryt – ateikite. Jei ne, gal pavyks pasižiūrėti transliaciją? Susidomėję gali peržiūrėti pranešimų programą. Būtų smagu jus ten išvysti.

Patyrinėti HP Z1 norėjau nuo to karto, kai pirmą kartą jį išvydau – dar nė nepasirodžius kompiuterių salonuose. Daugelis dabartinių stacionariųjų yra „nuobodūs“ – t.y. nebekelia mums emocijų – nebent racionalius vartotojo apmąstymus sveriant galios ir kainos santykį. Z1 įdomus tuo, kad yra kitoks. Arba sakykime taip – Z1 yra vienas iš tikrai įdomių kompiuterių.

Šią vasarą kelias savaites praleidome kartu, tad šį bei tą apie jį galiu papasakoti. Į technines smulkmenas nesinori leistis: galite jas sužinoti gamintojo svetainėje. Dar daugiau – susidomėjusius šiuo aparatu raginu paskaityti išsamią Kęstučio Ikamo apžvalgą „Naujojoje Komunikacijoje“. Ten rasite pagrindinius techninius duomenis ir autoriaus vertinimą.

Aš gi rašau (tegu ir labai pavėluotai) dėl to, kad susidariau šiek tiek kitokį įspūdį apie šį 20 kg gigantą. Visų pirma – kažin ar galima jį vertinti iš tradicinės AK perspektyvos: ar gerai tinka „Microsoft Office“, ar sklandžiai „eina“ žaidimai, ar dera prie šeimos biudžeto?

Na, su „Office“, viskas tvarkoje, bet šiaip Z1 yra siauros specializacijos produktas. Jis skirtas profesionaliam pramoniniam ir grafiniam dizainui – žinote, „AutoCAD“, „ZBrush“, „Modo“, „Photoshop“ ir panašiai. Todėl skaičiuoti žaidimų kadrus per sekundę nėra visai tikslinga. Kaip ir dalinti jo solidžią kainą (lenkiančią 10 kilolitų) iš monetų kiaulėje-taupyklėje.

Aš netgi drįsčiau sakyti, kad Z1 nelabai tinka daugeliui smulkių mūsų šalies dizaino įmonių, kuriose paprastai būna 4-5 kompiuteriai ir tiek pat darbuotojų. Ne dėl kainos, o dėl to, kad moduliarus (lengvai išardomas be įrankių) jo dizainas ir galimybė greitai sukomplektuoti pasirinktos galios ir resursų sistemą pradeda atrodyti itin vertinga tuomet, kai profesionalių darbo vietų yra bent 20 ar daugiau.

Imkime teorinį scenarijų. Turime architektų firmą, kurioje dirba 20-30 žmonių su profesionaliomis kompiuterių sistemomis. Turime ir kai kurias specifines aplinkybes: 1) mes nenorime apkrauti darbo aplinkos – nei ant stalų, nei po kojomis; 2) mes norime turėti galimybę greitai keisti kompiuterių konfigūracijas, nes žmonės dirba prie įvairių projektų – kartais reikia tik brėžinio, o kartais būtinos animuotos vizualizacijos; 3) visiems kompiuteriams būtini itin geros kokybės ekranai.

Tai štai – tokiam scenarijui Z1 pritaikytas veik idealiai. Jis turi didelį, ryškų ir labai kokybišką 27 colių IPS ekraną, „varomą“ „nVidia Quadro 4000M“. Jis užima santykinai nedaug vietos, nes viskas į tą „ekraną“ ir telpa. Jis atsidaro be įrankių ir lygiai taip be įrankių galima pakeisti visus pagrindinius komponentus: diskus, atmintinę, aušintuvus, plokštes. HP žmonės pagalvojo netgi apie inercijos jėgą uždarant korpusą – iki maždaug 10% jis užsidaro greitai, o paskutinius centimetrus – iš lėto, be grėsmės užtrenkti pirštus.

Dauguma kompiuterio jungčių išdėstytos ekrano kraštuose, tad jas lengva pasiekti. Dalis, tiesa, yra galinėje sienelėje už stovo. Šis sprendimas nėra labai geras, nes reikia itin lankstaus riešo (ir gal dar kišeninio veidrodėlio), kad jas ten pasiektum. Tiesa, jei kompiuteris prie duomenų tinklo bus prijungtas per belaidį maršrutizatorių, ten landžioti apskritai nebus ko.

Pabandykim sudėlioti Z1 sistemos privalumus ir trūkumus. Dalį privalumų jau minėjau: pavydėtinos kokybės ekranas su veik 180 laipsnių apžvalgos kampu, lengvai išardomas taupantis vietą vientisas korpusas, patogiai išdėstytos jungtys. Taip pat integruotas belaidis ryšys, „Windows“ arba „Linux“ operacinių sistemų pasirinkimas, „Xeon“ šeimos procesorius (iki 3,5 GHz).

Trūkumai: itin sunkus, dalis jungčių galinėje sienelėje sunkiai pasiekiama, tik keturi atmintinės lizdai (maks. 32 GB RAM), ribotas plečiamumas, lyginant su standartiniais kompiuterių korpusais, neadekvačios kokybės klaviatūra ir pelė.

Su kompiuteriu komplektuojama klaviatūra ir pelė nėra prastos, bet nelabai dera prie Z1 dizaino ir kokybės, nors yra suderintos juodos spalvos. Spėju, kad HP čia labai ir nesistengė, nes dizaineriai yra linkę naudoti savo pačių išsirinktas ir pamėgtas klaviatūras bei peles. Gerai tai, kad Z1 periferiniai įrenginiai yra belaidžiai, blogai tai, kad jie nėra kraunami – teks naudoti elementus.

Pabandęs Z1 nelikau jam abejingas. Kadangi tenka padirbėti su 3D programomis (tiesa, mėgėjiškai), tai negaliu lyginti jo našumo su savo asmeniniu kompiuteriu, neatiduodamas nugalėtojo laurų Hewlett-Packard Z1. Žinoma, laisvalaikio užsiėmimams negalėčiau pateisinti jo kainos, tačiau jei dirbčiau profesionaliai, laukčiau geros direktoriaus nuotaikos ir eičiau derėtis…

Taigi. O dabar siurprizas skaitytojams (patikrinsiu, kiek jų turiu). Jei komentaruose teisingai atsakysite į klausimą, kelių rūšių komponentus galima Z1 viduriuose pakeisti be įrankių, padovanosiu naujutėlaitę, nė neišpakuotą belaidę HP Wi-FIi Touch Mouse X7000 pelę. Ji įdomi, nes prie kompiuterio jungiama ne per Bluetooth ar USB siųstuvėlį, o per belaidį namų tinklą (Wi-Fi). Tiesa, turiu pastebėti, kad ant jos dėželės nurodyta, jog ji veikia tik su Windows 7.

Graužikas (čia ne HP reklama – pelė yra mano dovanėlė) atiteks pirmajam teisingai atsakiusiam į klausimą. Sėkmės!

Antrąją dieną atsirado vietos diskusijai apie įmonių ir organizacijų komunikacijos internete turinio strategiją. Organizatoriai pakvietė „Gauminos“ vadovą Darių Bagdžiūną ir mane. Tai ir pasikalbėsime. Jei kas ketinate dalyvauti, būtų šaunu jei užsuktumėte ir į diskusiją.

Diskusijos dalyviams galima klausimus užduoti iš anksto. Iš tiesų taip yra geriau, nes ne viską salėje „realiu laiku“ gali sugalvoti, o sugalvojęs – suspėti paklausti. Klausimus galima siųsti tiesiogiai organizatoriams el. paštu konferencijos@verslozinios.lt (pažymėkite, kam juos norėtumėte užduoti) arba galite rašyti čia, komentaruose – aš perduosiu.

Nepasikuklinkite po diskusijos čiupti už skverno – retai kada matomės gi, verta pasikalbėti.

Mūsų kartai teko mažesnis progreso kiekis, nei keletui ankstesnių. Gal dėl to kartais į technologijas žiūrime ciniškai. Na, prisiminkime – per 1-2 kartas po Antrojo pasaulinio karo technika radikaliai pakeitė ne tik miesto ir kaimo gyvenimą, bet ir žmonių buitį. Namuose atsirado šaldytuvai, dujinės ir elektrinės viryklės, skalbyklės, televizoriai, lygintuvai, indaplovės, dulkių siurbliai ir dar daug visokių aparatų. Net jei ta technika dažnai buvo netobula, retoje šeimoje kildavo klausimas, ar verta? Tokio klausimo nebuvo. Buvo klausimas, kaip galima greičiau įsigyti, išmokti naudotis ir maksimaliai palengvinti buitį. Doktorantai prirašė šimtus disertacijų apie tai, kaip buitinė technika pakeitė civilizaciją: leido gyventi be samdomo darbo namuose, sudarė geresnes sąlygas šeimos pareigų pasidalinimui ir lyčių lygybei.

O ką dabar? Dabar turime kompiuterius, internetą ir mobiliuosius telefonus, įskaitant progresyviausią jų atmainą – išmaniuosius. Įvairovė neprilygsta tėvų ir senelių kartų naujovėms, tačiau dėl svarbos galima diskutuoti. Gal mūsų kartos naujovės daro dar didesnį poveikį žmonių gyvenimui? Bent jau disertacijų šia tema netrūksta.

Trūksta žmonių entuziazmo. Jaunų žmonių, besidominčių technika pakanka, bet jų visada buvo. Skirtumas tarp praeito amžiaus antrosios pusės ir šio pirmosios yra tas, kad masių bendrasis technologinis entuziazmas ėmė ir išgaravo. Priežasčių čia galima rasti daug: nerealizuotos atominės svajonės (Ar yra dar gyvų, prisimenančių „Atomiuką“ ir jo nuotykius?), kuro krizės, santvarkų permainos Rytų Europoje, nuolaužoms užleista Žemės orbita ir t.t.

Apie ką aš čia? A, apie išmaniuosius telefonus. Laiko ženklas yra tai, kad mus dabar reikia mokyti išnaudoti jų galimybes. Pagreičio juos įsigyti, vediniems akcijų „už litą“, pakako, o štai žingeidumo išnarstyti „vidurius“ ir išbandyti visas galimybes – jau nebe. Čia, beje, ne lietuviška problema. Tyrinėjantys Vakarų mobiliųjų rinkas pastebėjo, kad vos atsiradus išmaniesiems mobiliojo interneto vartojimas staiga šoktelėjo (pirmeivių entuziastų grupė), o vėliau sustingo vietoje, nors išmaniųjų pardavimai vis didėjo ir didėjo. Ir šiandien išmaniųjų telefonų sklaida ir mobiliojo interneto naudojimas sunkiai koreliuoja.

Tai mūsų operatoriai ėmė žmones mokyti išmanumo. „Omnitel“ sukūrė svetainę programėlėms lietuvių kalba, kad barjeras būtų mažesnis, netgi sudėliojo tas programėles į rinkinius pagal vartotojų grupes – apsilankei, apsisprendei, kas esi – senjoras ar studentas – ir siųskis, naudok. Jei iki siuntimo išmanumas dar nesiekia, tai draugiški žmonės operatorių salonuose tas programas netgi įdiegs. Lieka tikėtis, kad išmanumo pasiimti su savimi telefoną, einant į saloną, pakaks visiems.

Tos pačios „Omnitel“ pasiūlytas ėmiau dairytis po išmaniesiems siūlomus programėlių rinkinius. Čia trumpai (kalta labai ilga įžanga) surašysiu mintis, kilusias juos apžiūrint.

Nuo moksleivio iki senjoro

Rinkinių radau visus devynis: yra „Darbui ir laisvalaikiui“ (tai čia išeina kaip ir visos įmanomos?), „Visai šeimai“, „Tėčio“ (ne toks, kokį įsivaizduojate), „Mamos“, „Studento“, „Išmanaus“ (?!), „Senjoro“, „Ežio“ (ne moksleivio ar studento?) ir „Moksleivio“. Daug programėlių juose kartojasi, nes ne pagal pavadinimus žmones surūšiuosi. Nepaisant to, kad kiekvienas žmogus gali nemeluodamas apie savo amžių ar socialinį statusą pasirinkti bent kelis iš siūlomų rinkinių, matyt pasitaiko ir tokių, kurie išsirinkti nesugeba. Tiems skirti populiariausių programėlių „topai“ ir įžymybių patarimai.

Beje, apie pastaruosius. Šiaip, žinoma, smalsu pasižvalgyti, ką naudoja visuomenei žinomi žmonės (A. Mamontovas nežaidžia „Angry Birds“, bet labai daug fotografuoja – ar bent apsimeta tai darąs), tačiau žvaigždžių sąrašas yra keistai nesubalansuotas – 6 vyrai ir 0 moterų. Nesu pažįstamas su žvaigždėmis, bet tarp mažiau blizgių moterų yra tikrai daug noriai besinaudojančių visomis mobiliųjų įrenginių galimybėmis ir gebančių apie jas papasakoti kitiems. Tai matyti ir pačioje svetainėje, kur skiltyje „Ką žmonės mėgsta“ įrašas „Kristinai patinka Evernote“ nėra vienintelis merginų ir moterų išmanumo požymis.

Apžvalgai pasirinkau tris rinkinius: „Senjoro“, „Studento“ ir „Išmanaus“. Pirmajį dėl to, kad jau beveik aktualu, antrąjį – nes pažįstu daug studentų, na o trečiasis buvo įdomus kaip kartelė, kurią „Omnitel“ siūlo peršokti.

Rinkinys studentams

Studentams kas svarbu? Na, taip iš praktikos, ką? Bendravimas, žinoma. Pagalba studijoms: užrašinės, žinynai, priemonės darbų planavimui, kalendorius. Pramogos irgi, bet jomis studentai pasirūpina patys. A! Dar reikia transporto tvarkaraščių ir kitų pagalbos priemonių atvykus studijuoti (dažnai į svečią miestą).

Programėlių rinkinys „Studentams“, sakyčiau, sudėliotas neblogai, bet labai jau lenkia į pramogų pusę. „Facebook“ bendravimui (bet ne „Twitter“?), „Wikipedia“ ir „15 minučių“ žinioms, „Dropbox“ failų mainams ir savo rašiniams susidėti. „Busai Vilnius“ padės surasti norimą viešojo transporto maršrutą sostinėje, o „Foursquare“ (reikia tikėtis) – kur pavalgyti ar praleisti vakarą. Pora programėlių yra skirtos muzikai („Shazam“ ir „TuneIn Radio“), „IMDb Movies & TV“ – filmą vakarui išsirinkti. Komplekte dar yra „Coffee Inn“ ir „Mokipay“ tiems, kas bevelytų už pirkinius mokėti su telefono pagalba.

Ko trūksta? Labiausiai – padorios užrašinės ir darbų planavimo priemonės. Būtų šaunu įdėti ką nors aktyviam gyvenimo būdui: gal „Endomondo“ ar pasibėgiojimą su „Nike“. Praverstų ir žemėlapiai, navigacijos priemonės, o taip pat skaityklė e-knygoms. Gal galima būtų ir kurią nors fotoprogramėlę iš Andriaus Mamontovo rekomenduotų įdėti. Jei per daug, tai tuomet vietoje „Shazam“ ir „Foursquare“, kurios vis tiek per porą mėnesių atsibosta.

Šis bei tas vyriausiems

Jau aptartiems studentams vertėtų šį bei tą nugvelbti iš senelių išmaniojo. Mat senjorams „Omnitel“ siūlo gerų dalykų – pavyzdžiui, orų ir kalendoriaus informaciją bei bankomatų ieškiklį. Šyptelėjau rinkinyje pamatęs „Tiny Flashlight + LED“ žibintuvėlį, bet jis tikrai praverčia kai laiptinėje perdega lemputė. Dalis programų yra tos pačios, kaip ir studentams: „15 minučių“ naujienos, autobusų ir troleibusų tvarkaraščiai. Dalis – „Vaistai.lt“ ir „Sveikinimai, tostai ir SMS“ – išties geriau tinka vyresniojo amžiaus žmonėms. Senelių pramogoms yra skirtas „Kišeninis TV gidas“, o išsibarsčiusius šeimos narius padės surankioti „Life360 Family Locator“.

Jaučiama, kad vyresniems vartotojams sąmoningai stengtasi parinkti programas lietuvių kalba. Angliškų vos keletas, o ir tos neturėtų kelti keblumų – žibintuvėlį įsijungti daug užsienio kalbos žinių nereikia.

Ar ką nors pridėčiau prie šio rinkinio? Taip. Iš praktikos savo šeimoje žinau, kad telefone senjorams būtinai turi būti bent pora paprastų žaidimų (tik ne veiksmo!) ir e-knygų skaityklė. Šie dalykai yra nepakeičiami gydymo įstaigose laukiant savo eilės. Dar praverstų pirkinių sąrašo programėlė – patogiau gi už popierėlį delne. Visa kita parinkta tikrai gerai, nors dėl pagrindinio naujienų šaltinio kyla abejonių…

Programos avangardui

Iš „Išmanaus“ rinkinio tikėjausi kiek daugiau, nei radau jį peržiūrėjęs. Man atrodo, kad pavadinimas įpareigoja į jį įdėti daugiau drąsesnių, turinio kūrimui skirtų programų, gal net nelabai praktiškų, bet futuristiškų dalykų.

„Omnitel“ sudėliotos programėlės neblogos, bet kelia klausimų. Kodėl vėl „15 minučių“? Na, šiame rinkinyje jau yra ir „Verslo žinios“, bet vis tiek… „Wikipedia“ čia nėra, bet yra „IMDb“. Hmm…

Socialinis frontas sustiprintas „LinkedIn“, bet nėra „Twitter“. Yra „Evernote“ ir „Dropbox“, bet ir vėl nėra jokios programos darbams planuoti. Tai yra itin keista, nes šiaip tokio tipo programos yra labai populiarios tarp labiau prakutusių telefono vartotojų. Dar yra bankomatų ieškiklis ir mokesčių už parkavimą programa. Viskas su jomis gerai, bet kam „išmaniajam“ rinkinyje reikalinga „Shazam“, aš nesupratau.

Žinoma, sudaryti tikrai gerą rinkinį yra sudėtinga naudojant tik nemokamas programas. Jei tai nevaržytų, jį galima būtų papildyti įdomiomis lėktuvų skrydžių sekimo, navigacijos, išplėstinės tikrovės, videotransliavimo ir pan. programėlėmis. Mažiau išmanų gal nustebintų virtualūs muzikos instrumentai, įmantresnės manipuliavimo vaizdais priemonės, geolokacijos triukai.

Kita vertus, „Išmanaus“ rinkinys yra labiau simbolinis – tiems, kas iš tiesų aktyviai naudoja savo telefonus, rinkinių nereikia. Patys susirenka tai, kas jiems reikalinga ir patys stebi naujoves bei dalinasi jomis su kitais.

Eikime ir mokykimės

Apskritai tai „Omnitel“ rinkinių iniciatyva yra vykusi. Dėl konkrečių programų juose galima ginčytis, tačiau nevalia pamiršti, kad visos jos yra geros, jei tik iš tiesų bus naudojamos.

Tai, kad „žmonėms jų nereikia“ yra mitas. Pats ne kartą mačiau, kiek džiaugsmo suteikia naujai atrastos galimybės telefone ar planšetėje. Kuo vyresnis vartotojas, tuo daugiau džiaugsmo. Duris į tą pasaulį praverti sunkiau, bet paskui jų paspyrus nebereikia laikyti – atvirkščiai, būna, kad senelius dar ir sudrausti tenka, kad nepiktnaudžiautų. Akys tai nebe tos, kaip jaunystėje.

Tai gal imkime ir mokykimės? O jei mokame – parodykime kitiems. Jei reikia spyrio, tai štai jums palyginimas – „šiandien nemokėti naudotis išmaniuoju yra tas pats, kas 1980-aisiais nemokėti naudotis skalbykle ar lygintuvu“.

Skambina man šiandien kolegos iš vieno populiaraus žurnalo ir guodžiasi, kad žmonės pyksta, kai jų informacija iš Facebook patenka į spaudą. Turima galvoje ta informacija, kurią leidžiama prenumeruoti nė netapus draugais, ir kurią, pasak kolegų, prenumeruoja daugiau nei 10 tūkstančių žmonių. Čia kaip mitinge per megafoną miniai suriaumoti: „Tik niekam nesakykit, ką čia girdite!“.

O jei rimčiau, tai čia viskas dėl to, kad kompiuteriai mūsų nesupranta, nors kai tiek laiko su jais praleidžiame, tai tikimės, jog jau turėtų. Nesupranta ne mūsų komandų (komandų mes nesuprantame) – nesupranta mūsų ketinimų ir nenujaučia, ko mes iš tiesų norime. Nesupratingos jos.

Vakar Klaipėdoje, aukštai virš žemės ir jūros (20-ajame viešbučio „Amberton“, dar žinomo kaip „Klaipėda“ ar jo „K raidė“, aukšte) įvyko jau penktasis tinklaraščių autorių vasaros susitikimas „BlogOut“. Kaip visada, jį organizavo Andrius. Jam, beje, tai puikiai pavyko.

Kas buvo gerai:

• Visi pranešimai, išskyrus maniškį:
• Stasys pasakojo apie tai, kaip Lietuvoje sukūrė tinklaraštį, tapusį konkurentu ir šaltiniu žinomiausiems pasaulio technologijų tinklaraščiams, įskaitant Engadget;
• Rokas guodėsi, kad tinklaraštis jį padarė direktorium, tačiau džiaugėsi, kad dirba darbą, kuriam gyveno visą savo gyvenimą (+9 mėnesius).
• Dainius pravėrė akis į Lietuvos santykius su savo pačios konstitucija ir tą botagėlį, kurį teismai turi paruošę sumaniusiems patikrinti, ar mūsų šalyje galima būtų naudotis žmogaus teisių chartijos principais. Tai tema verta atskiros konferencijos.
• Giedrius greitai, efektingai, diskusijų būdu patikrino visus „tradicinės ir netradicinės“ medijų sąlyčio taškus.
• Na, ir aš ten nerišliai kalbėjau pabaigoje apie vieną tokią knygelę (tiksliau apie joje skelbiamas erezijas).

Mums labai pasisekė su renginio vieta – vien vaizdas pro langus ko vertas! Bet organizatoriams ne mažiau svarbu, kad salėje nieko netrūko: vietų, garso, vaizdo, maisto, prailgintuvų ir draugiško rūpesčio dėl renginio sėkmės. „Amberton“ maloniai nustebino.

Mums labai pasisekė su rėmėjais: Tele2, kurie ne tik sale pasirūpino, bet ir iki ašarų pralinksmino megafonais (toks daiktas teisybei Lietuvoje organizuoti, kurį gavo kiekvienas dalyvis, iškentėjęs iki BlogOut pabaigos) ir Pixelmator, kurie atvežė į Klaipėdą pranešėjus. Knygos.lt įsteigė prizus konkursams, Coffee Inn vaišino kava, Neptūnas – vandeniu, žurnalas „Valstybė“ – skaitiniais vakarui. AdSocial apie renginį skelbė Facebook tinkle.

Kas dar buvo labai gerai? Sutikau seniai matytus draugus ir kolegas, pasivaikščiojom po Klaipėdą, pirmą kartą gyvenime įlipau į jachtą, antrą kartą gyvenime valgiau picą Klaipėdos prieplaukoje, grįžome namo paskutiniu autobusu.

Buvau viso to labai pasiilgęs.

Jau beveik tobula, beliko pašalinti tą žalią nykų nepirktų rezultatų gabalą apačioje. Beje, palyginimui…

Aš naudoju ančiuką.

Maždaug prieš mėnesį grupė technologijų žurnalistų ir tinklaraštininkų gavo bandymams naujai Lietuvoje pristatytą Nokia Lumia 800 telefoną su Windows Phone 7 operacine sistema. Šį kartą Nokia išklausė apžvalgininkų maldų ir leido įrenginį bandyti ilgesnį laiką. Įprastinis porą dienų trunkantis aparatų čiupinėjimas duoda mažai naudos – beveik tiek pat gali parašyti pamatęs produkto nuotrauką ir jo specifikacijas. Bandydamas ilgiau gali patirti tai, su kuo išties susidurs įrenginio vartotojas, ir geriau palyginti su kitais naudojamais produktais.

Taigi. Gavau dailų baltos spalvos Lumia 800 telefoną. Beliko sugalvoti jo bandymo scenarijų. Iš pradžių galvojau tiesiog kuriam laikui pakeisti savo iPhone 4 į Lumia 800 ir naudoti jį kaip pagrindinį telefoną. Tai sudėtinga, bet įmanoma – esu panašius bandymus daręs anksčiau. Tačiau po to pagalvojau, kad visi išmaniųjų telefonų „pirmūnai“ jau turi išsirinkę sau tinkamus telefonus arba tiksliai žino, ko nori. Vėliau į traukinį įšokusi Lumia tikriausiai labiau skirta tiems, kurie vėliau suskato domėtis protinga nešiojamąja technika, todėl ir šį bandymą nutariau pasidalinti su išmaniųjų telefonų naujoke. Mūsų pastabos bus bendros, sudėtos iš ganėtinai skirtingų požiūrio taškų.

Trumpai apie patį telefoną:

• Išmanusis vientiso korpuso 3G telefonas su 3,7 colio įstrižainės ekranu, 1,3 GHz Snapdragon procesoriumi, 512 MB darbinės atmintinės ir 16 GB duomenų talpykla.
• Aparato dydis: 116 x 61 x 12 mm, jis sveria 142 gramus.
• AMOLED ekranas atkuria 65 tūkstančius spalvų 800 x 480 taškų plote.
• Keturių dažnių telefonas taip pat veikia 802.11b/g/n tinkle ir turi USB 2.0 jungtį.
• 8 mpix fotoaparatas su dviguba LED blykste.
• GPS, FM radijo imtuvas, lizdas laisvų rankų įrangai, 450 mAh akumuliatorius.

Lumia 800 yra protingo, į bet kokią ranką telpančio dydžio (retas dalykas šiais „naujųjų plytų“ laikais), jo korpuso dizainas nėra dailus, bet iškart skiriasi nuo masės Android „bandelių“. Kaip minėjau, maniškis Lumia yra baltas, bet kartu su juo pridėtas apsauginis guminis dėklas yra juodos spalvos. Tai išimtis – kitų spalvų telefonai turi tokios pačios spalvos dėklus. Su dėklu telefonas kiek padidėja ir pasunkėja.

Telefono dėžutėje be dėklo dar yra laisvų rankų įranga (kamščio tipo ausinės su mikrofonu laide), krovimo/USB laidas ir pats kroviklis bei kelios plonos knygelės, supažindinančios su Lumia ir WP Metro sąsaja.

Pirmasis startas yra santykinai nesudėtingas, tačiau ne viskas yra sutvarkoma įvadiniuose nustatymuose. Naujokams vėliau būna keblu surasti, kur keičiamos spalvos, kaip iškeliamos programos į pagrindinį ekraną ir pan. Šių dalykų reikia pasimokyti (bet dažniausiai tai išvis nedaroma arba prašoma labiau patyrusio pagalbos).

Pagrindinis ekranas yra informatyvus, bet stokoja personalizacijos. Jei užsklandos ar ekrano fonas leidžia lengvai atskirti du skirtingų žmonių to paties modelio iOS ar Android telefonus, tai WP7 telefonai atrodo identiški – nebent nesutampa ekrano plytelių spalva. Naujokus glumina, kad OS leidžia sau nevaržomai ir be perspėjimo tvarkytis pagrindiniame ekrane: po atnaujinimų ten gali atsirasti nematytų programų, sujaukiama įprasta tvarka, atsiranda juodų tarpų tarp programų plytelių. Kol kas nepavyko rasti, kaip to išvengti.

Ekrano atrakinimas slenkant vaizdą į viršų yra aiškus, bet prie jo reikia priprasti. Mat slinkimo kelias yra ganėtinai ilgas (pirštu reikia stumtelėti vaizdą beveik per pusę ekrano). Labai šaunu, kad fotoaparatu galima naudotis net neatrakinus telefono – ši savybė naujam vartotojui atrodo viena patraukliausių, vertų pasigyrimo.

Gyvos pagrindinio ekrano plytelės taupo laiką, nes dalį informacijos (orus, kalendorių, suplanuotų darbų skaičių, žinutes ir pan.) galima pamatyti vos atrakinus telefoną. Tačiau toks gyvas programų informacijos atnaujinimas (ypač „žmonių“ modulio su visomis Facebook, Twitter, SMS ir kitomis žinutėmis) ryja daug interneto srauto. Naujokams pirmą mėnesį patartina labai atidžiai stebėti srauto statistiką, ypač tiems, kas naudoja kuklius duomenų planus.

Nokia programos užima beveik ketvirtį pradiniame ekrane siūlomų įrankių: Nokia žemėlapiai, Nokia Drive navigacija, Nokia Transport, Nokia Reading… Įspūdingiausi yra Nokia navigacijos žemėlapiai su balso instrukcijomis (nelietuviškai). GPS vietą nustato gerai, bet ne pastatų viduje.

Dėl fotoaparato nuomonės kiek išsiskyrė: viena vertus, jį paprasta įjungti, o gautas vaizdas yra ganėtinai kokybiškas, spalvos ryškios. Tačiau nustebino tolimesnio vaizdo perspektyva – objektyvas bando aprėpti plačiai, todėl gautas vaizdas skiriasi nuo matomo plika akimi. Tiek, kad net susiginčijome, ar čia „ta“ gatvė nufotografuota, ar ne, nors kartu fotografavome.

Programų parduotuvė ir nudžiugino, ir nuvylė. Smagu tai, kad programų yra nemažai. Net iš nemokamų galima susirinkti nemažą naudingų įrankių ir pramogų rinkinį. Tačiau mokamų programų kainos yra 2-3 kartus didesnės už App Store, o tai jau atbaido nuo impulsyvių pamačiau-patiko-parsisiunčiau pirkimų. Įspūdį sugadino ir pirma patirtis su nemokamais žaidimais iš Marketplace. Jie perkrauti reklama ir ryte ryja tiek akumuliatoriaus resursą, tiek ir interneto srautą. Ryte buvęs veik pilnai pakrautas telefonas visiškai išsikrovė vos per valandą žaidimo (su iPhone/iPad niekuomet neteko matyti nieko panašaus). Galima tik spėti, kad kuriantys programas Windows Phone 7 OS dar neišmoko to daryti taupiai ir efektyviai resursų atžvilgiu.

Tiek pirmųjų įspūdžių. Kitos dalys bus skirtos atidesnei techninės ir programinės įrangos apžvalgai. Išvadas daryti tikrai per anksti, bet jau galima pastebėti, kad Lumia 800 su Windows Phone 7 nėra pats paprasčiausias, intuityviausiai suprantamas išmaniųjų telefonų naujoko aparatas. Tai iš dalies paaiškina „pasyvaus išmanumo“ problemą, taip skaudžiai persekiojančią Android telefonų pirkėjus: žmonės įsigyja išmanųjį telefoną, tačiau naudojasi tik skambučių ir žinučių funkcijomis. Situacija tokia prasta, kad telefonų pardavimai net neatsispindi tiriant interneto vartojimą, o ryšio operatoriai rengia visokias „išmanumo mokyklėles“. Tokią mokyklėlę rengiu ir aš. Matysime, per kiek laiko ji įveiks Windows Phone sąsajos barjerą.

(Bus daugiau.)

ACTA galbūt nėra prastas sprendimas, tačiau reikia mokėti jį parduoti visuomenei, Seime surengtoje diskusijoje „ACTA sutartis: privalumai ir trūkumai“ kalbėjo rinkodaros ir ryšių su visuomene agentūros „PRaction“ direktorius Mindaugas Voldemaras. Anot jo, pagrindinis ACTA tikslas yra užtikrinti intelektinės nuosavybės kūrimą ir vartojimą.

Sakykim, kad žurnalistas ne taip suprato arba išėmė žodžius iš konteksto. Bet vistiek.

Gali būti, kad „Common Sense“ į Seimą buvo išrinkti dėl prieš porą savaičių paskelbtos ACTA nesėkmės analizės ir pažadėto sėkmės recepto (kuris bus paskelbtas kada nors ateityje). Tai smagus nuotykis. Ten kolegos kartu su URM IESDTEOS vedėju suskaičiavo, kad piratai suvalgė 7% Europos Sąjungos BVP. Nuo tokių skaičių prasideda racionalus pokalbis.

Leisiu sau pabūti jo skeptiku. Vartotojams tinkamo sprendimo nepavyks rasti, nes vartotojai diskusijose nedalyvauja ir nedalyvaus. Vartotojai užsiėmę ES BVP griovimu ir nelabai turi laiko spręsti kenčiančių Europos kūrybinių industrijų problemas. Juo labiau, kad jie savo sprendimus jau siūlė. Napster ir AudioGalaxy, BitTorrent ir Linkomanija, GrooveShark ir LastFM. Vieni veikė geriau, kiti gal ne taip gerai. Dalis pasirinko iTunes, dalis apsimetė britais ir ėmė naudoti Spotify, kai kas klauso dainų YouTube, dar kiti liko prie torentų. Gal netrukus dalis pradės naudoti Pipe socialiniame Facebook tinkle? Matysim.

O šiaip Seimo susirinkimo dalyviams reikėtų eiti ryt paklausyti Jimmy Wales. Gal pagaus įkvėpimas ir pavyks dar bent 7 procentus sunaikinti? Pirmi septyni gi nepastūmėjo link supratimo.

Taip aš per kelias savaites tapau viso tunto grupių nariu. Kažkas mane įtraukė į „Piratų partiją“, studentai įrašė į diskusijų grupę apie žiniasklaidą, kolegos – į tinklaraščio autorių grupę. Vėliau tapau užsakomųjų tekstų rašytoju ir netgi pomidorų sriubos gerbėju. Na, su partija tai gal nieko – nesu partinis, bet grupėje būna įdomių pranešimų. Tai, kad studentai įtraukė į savo diskusijas laikyčiau netgi komplimentu. Panašiai ir su tinklaraščio autorių grupe. Bet užsakomųjų tekstų rašytojų? Pomidorų „fanų“?.. Kažkam reikia nusukti sprandą.

Beje, tokie nesusipratimai – nenaujas dalykas. Vos tik Facebook „pataisė“ grupes, žinomas JAV tinklaraštininkas Robertas Scoble juokais sukūrė gėjų grupę ir įtraukė į ją visus pažįstamus technologijų profesionalus. Kai kam pasirodė nejuokinga. Žmonės ėmė klausinėti Google, kaip išvengti automatinio įtraukimo į grupes, tačiau Google čia negalėjo padėti, nes to apskritai neįmanoma išvengti. Arba beveik neįmanoma. Galima tik:

1. Palikti grupę. Apsilankius grupės puslapyje ir paspaudus „dantratį“ yra tokia komanda. Jei paliekate grupę, į ją tarsi nebegalėtų jūsų kviesti, nors man regis, kad į vieną tokią aš buvau įtrauktas du kartus.
2. Išmesti iš draugų pakvietusį jus asmenį. Šis variantas labai rekomenduotinas, bet tam reikia žinoti, kuris nenaudėlis įtraukė jus į grupę. Jei neklystu, pirmasis pranešimas iš grupės į el. pašto dėžutę nurodo, kas yra tas „draugas“. Belieka tik šiukšlyne surasti laišką. Kur kas blogiau, jei Facebook nuostatose nurodyta nesiųsti laiškų iš grupių.

Dar galima gerokai pravalyti draugų sąrašą, kad jame neliktų asmenų, turinčių neramaus piršto, traukiančio į grupes, sindromą. Tačiau tai kažkaip labai paaugliška („Atleiskite, aš šiuo metu užsiėmęs – trinu draugus iš Facebook“). Aš apskritai bandžiau eksperimentuoti su Facebook. Kadaise prisijungiau ir nuo tos dienos nė karto nieko nekviečiau draugauti. Buvo smalsu, kiek kitų žmonių pakvies „draugauti“, kiek jų susirinks per kelis metus.

Susirinko keli šimtai, o aš savo žaidimo taisyklėms nusižengiau tik vieną kartą: radęs bendrakursį, kuris, matyt, laikėsi tokių pačių principų. Kažkam gi reikėjo nusileisti…

Pats į draugus priėmiau kiekvieną, kas turėjo pasirašęs vardu ir pavarde arba bent jau į tokį panašiu žodžių junginiu (mat ne visus kviečiančius draugauti pažinojau). Iki grupių manijos eksperimentas pasiteisino. Dabar jau – deja, ne.

Šiaip dabar jau beveik sutikčiau su ta puse amerikiečių, kurie sako, kad Facebook jau atsibodo. Ne tik atsibodo – jei socialinio tinklo priežiūra ims reikalauti tiek priežiūros, kiek senas kompiuteris su Windows XP ir skylėta antivirusine, tai išnyks paskutiniai noro jame dalyvauti likučiai. Juk ne dėl to jungėmės, ką?