vienastoks

Maždaug prieš pusantrų metų Facebook be didelio triukšmo pakeitė socialinio tinklo grupių („groups“) taisykles. Pamenu, net gavau pranešimą apie tai, bet kadangi nedalyvavau nė vienoje ir nežinojau, kas tai – nekreipiau dėmesio. Metus su trupučiu tos grupės manęs nė kiek netrikdė. Tačiau prieš kelis mėnesius iki Lietuvos pagaliau atsirito žinia, kad Facebook grupės yra beveik ideali brukalo platforma – į grupę gali įtraukti ką tik nori iš draugų, o jie nė paprieštarauti negali.

Taip aš per kelias savaites tapau viso tunto grupių nariu. Kažkas mane įtraukė į „Piratų partiją“, studentai įrašė į diskusijų grupę apie žiniasklaidą, kolegos – į tinklaraščio autorių grupę. Vėliau tapau užsakomųjų tekstų rašytoju ir netgi pomidorų sriubos gerbėju. Na, su partija tai gal nieko – nesu partinis, bet grupėje būna įdomių pranešimų. Tai, kad studentai įtraukė į savo diskusijas laikyčiau netgi komplimentu. Panašiai ir su tinklaraščio autorių grupe. Bet užsakomųjų tekstų rašytojų? Pomidorų „fanų“?.. Kažkam reikia nusukti sprandą.

Beje, tokie nesusipratimai – nenaujas dalykas. Vos tik Facebook „pataisė“ grupes, žinomas JAV tinklaraštininkas Robertas Scoble juokais sukūrė gėjų grupę ir įtraukė į ją visus pažįstamus technologijų profesionalus. Kai kam pasirodė nejuokinga. Žmonės ėmė klausinėti Google, kaip išvengti automatinio įtraukimo į grupes, tačiau Google čia negalėjo padėti, nes to apskritai neįmanoma išvengti. Arba beveik neįmanoma. Galima tik:

1. Palikti grupę. Apsilankius grupės puslapyje ir paspaudus „dantratį“ yra tokia komanda. Jei paliekate grupę, į ją tarsi nebegalėtų jūsų kviesti, nors man regis, kad į vieną tokią aš buvau įtrauktas du kartus.
2. Išmesti iš draugų pakvietusį jus asmenį. Šis variantas labai rekomenduotinas, bet tam reikia žinoti, kuris nenaudėlis įtraukė jus į grupę. Jei neklystu, pirmasis pranešimas iš grupės į el. pašto dėžutę nurodo, kas yra tas „draugas“. Belieka tik šiukšlyne surasti laišką. Kur kas blogiau, jei Facebook nuostatose nurodyta nesiųsti laiškų iš grupių.

Dar galima gerokai pravalyti draugų sąrašą, kad jame neliktų asmenų, turinčių neramaus piršto, traukiančio į grupes, sindromą. Tačiau tai kažkaip labai paaugliška („Atleiskite, aš šiuo metu užsiėmęs – trinu draugus iš Facebook“). Aš apskritai bandžiau eksperimentuoti su Facebook. Kadaise prisijungiau ir nuo tos dienos nė karto nieko nekviečiau draugauti. Buvo smalsu, kiek kitų žmonių pakvies „draugauti“, kiek jų susirinks per kelis metus.

Susirinko keli šimtai, o aš savo žaidimo taisyklėms nusižengiau tik vieną kartą: radęs bendrakursį, kuris, matyt, laikėsi tokių pačių principų. Kažkam gi reikėjo nusileisti…

Pats į draugus priėmiau kiekvieną, kas turėjo pasirašęs vardu ir pavarde arba bent jau į tokį panašiu žodžių junginiu (mat ne visus kviečiančius draugauti pažinojau). Iki grupių manijos eksperimentas pasiteisino. Dabar jau – deja, ne.

Šiaip dabar jau beveik sutikčiau su ta puse amerikiečių, kurie sako, kad Facebook jau atsibodo. Ne tik atsibodo – jei socialinio tinklo priežiūra ims reikalauti tiek priežiūros, kiek senas kompiuteris su Windows XP ir skylėta antivirusine, tai išnyks paskutiniai noro jame dalyvauti likučiai. Juk ne dėl to jungėmės, ką?